Aš jau nežinau kas sapnas, o kas tikra.
Mano delnai tušti, mano namuose tyla.
Ir aš bėgau, bėgau taip ilgai, man degino gerklę.
Mane svaigino jų spinduliai, bet tai tik apgaulė.
Vienas kambary, kas naktį aš šaukiau.
Nenoriu auksinių namų, nenoriu karūnos ant galvos,
duok man mylinčių draugų, man pilnai to užtenka.
Nenoriu būti pirmu, dėl tikslo lipti per galvas,
duok man mylinčių draugų, man pilnai to užtenka.
Jei gali šiąnakt pasilik, nes buvo visko, bet nebuvo tik,
tokių magiškai tyrų akių, tokių velniškai stiprių jausmų.
Vienas kambary, kas naktį aš šaukiau.
Nenoriu auksinių namų, nenoriu karūnos ant galvos,
duok man mylinčių draugų, man pilnai to užtenka.
Nenoriu būti pirmu, dėl tikslo lipti per galvas,
duok man mylinčių draugų, man pilnai to užtenka.